Ežiukai - Patikima Apsauga nuo Žaibo. Žaibosauga. Žaibolaidžiai.

Ežiukų sėkmės istorija

Ežiukams jau 10 metų!

(žiauriai padrikos mintys, nes įvaizdžio specialistų bei asmeninių trenerių nesamdom)

O buvo taip...:

        Du pagyvenę jaunuoliai dušeštų metų vidury sumąstė pagerinti gyvenimą savo šeimoms. Nors abu dirbo didelėse įmonėse ir jų atlyginimai buvo visai neblogi tuo metu, o ir čiupti skolintus įrankius vakarais didelio džiaugsmo neteikė, bet šeimos gerovė atrodė svarbiau. Poreikis mūsų darbams (senuose butuose nuleisti apšvietimo jungiklius, rozetes padoriai sustatyti) buvo nemažas, tad kalėm, skutom, sukom, gręžėm, pjovėm rankų nesudėdami. Vardan šviesesnės ateities netgi žmonos pasirašė savo vyrų vakarais- savaitgaliais ir per šventes nematyti... pirkom patentus, reklamos nereikėjo- klientai vieni kitiems mus kaip pereinamas vėliavas perdavinėjo. Žiūrim- nespėjam. Čiupom pagalbon studentus- praktiką atlikti ir litų vasaros linksmybėm užsikalti. Kadangi jau keturi darbavomės, tai ir pavadinimo prireikė, kad atpažįstami didžiulėj pasiūloj būtumėm. Čia ir prasidėjo naujas mūsų- Ežiukų patentų brigados- istorijos etapas. Paskambinę klientai prunkšdami teiravosi: ar ežiukai kitam laido gale? Primenu, kad tuo metu  madingi buvo mandri  ir laabai sunkiai atsimenami bei įskaitomi įmonių pavadinimai. Konkurentai gi (dabar jų jau nebėra, liko vienas- paliegęs, daugiau nei triskart  pavadinimą pakeitęs...)  pyko: tie ežiai garažiniai! O mes ir šiandien garažiniai! 2007 ekonominiai įvykiai nemažai tuo metu klestinčių bendrovių iš stiklinių ofisų iškrapštė ir ginklus sudėti privertė. O mes kaip buvom, garažiniai, taip ir uabą įkūrę- tokiais ir likom.

 

Ofisas Ežiukas Ežiukas
Ežiukas Ežiukas Ežiukas
Ežiukas Ežiukas  

        Visada norėjom išsiskirti ne tik pavadinimu, bet ir darbų kokybe bei naujovėm. Pradėjom gilintis į protingo namo subtilybes, apsaugos sistemas, apšvietimo naujoves ir tuomet „dašilo“, kad visa tai siūlo seni tų sričių specialistai ir nieko naujo iš Kinijos tėvynės mes nebeparvešim. O kaip visą šį protą ir instaliacijas apsaugot, kad per amžių amžius negestų- niekas nesiūlė. Keletas įmonių jau darė žaibolaidžius, kad žaibas, pylęs į namą jo neuždegtų, bet rimto kompleksinio sprendimo niekas nesiūlė. Pradėjus domėtis ir gilintis į šią sritį paaiškėjo, kad vokiečiai jau nuo akmens amžiaus savo kompiuterius nuo žaibo, skirstomųjų elektros tinklų broko ir įkaušusių elektrikų apsaugoti moka.  Krūvas seminarų išklausėm, išminties prisisėmėm ir nutarėm, kad reikia tapti geriausiais šios srities specialistais. Ir TAPOM!

 

Ofisas Ofisas 2 Ofisas
Ofisas 3 Ofisas 4 Ofisas 5

        Jau 2008- taisiais (dar vis patentininkų brigada buvom) į mūsų ežyną atvažiavo didelės statybinės kompanijos bosas su baisią brongiu „tarnybiniu“ automobiliu, apžiūrėjo mus, nabagėlius, rūsčiu žvilgsniu ir sako: dirbat puikiai, kaip didelio uabo išmuštruoti žvėrys. Ne tik gerai dirbat, bet ir įdomūs esat! Varykit! Kas mums beliko- varėm, stengėmės įtikti tiek privataus namo šeimininkui, tiek statybininkui... keista buvo vis sulaukti atsiliepimų, ypač iš individualaus sektoriaus: bestatydami namą taip privargom, o jūs nenormalūs kažkokie- atvarė ežiukai, kaip katinai po stogą pabėgiojo ir viskas! Jokių problemų! Ir pinigų daugiau nepaprašė, negu buvo sutarta.

        Ežiukams beužgimstant turėjome net tris savus automobilius, kuriuos iki dantų kraudavom medžiagomis, o ant stogo rišdavom didžiules kopėčias. Žalia Audukė su kopėčiom atrodydavo puikiai, bet Donato Kalibra  ir Ričardo Kurmis ( toks mažas mažas ir labai retas Toyotukas) taip aptaisyti atrodė kaip asiliukai po kupranugario kroviniu. Pagaliau šiek tiek prisitaupę nupirkome pirmąjį tikrą tarnybinį seną Mersą universalą. Dyzelį ! Su 124 kėbulu... tai toks ilgas raudonas šeimyninis automobilis, kuris mums tarnavo visus keturis metus. Smagiausia buvo (o gal liūdniausia), kai šaltais žiemos rytais, paprasčiausiai užsivedę senučiuką Mersą, pakinkydavo jam visiškai naują peugeotą (oi ne veltui iš mažosios parašiau), kurį užsitarnavo mūsų nepakeičiamasis Kęstas ir kurdavo prancūzišką stebuklą tempimo būdu... šiandien gi ežiukai po Lietuvą makaluojasi naujais,  patogiais ir raudonais Fordais.

 

Auto

Auto Auto
Auto Auto Auto

        Bjaurus posakis- neklysta tas, kas nedirba. Dar bjauriau, kad suklysti (laaabai retai) tenka ir mums. Bet esam ežyne sutarę, kad bėdas spręsti turim dar užuomazgos stadijoje. Reikia sukąsti dantis ir srėbtis, kad nenutiktų likimas po bėdų dramblio subine pasimirti. Mes net pavadinimą nespręstiems klausimams turim. Tai „beždžionės“, kurios tupi ant pečių ir ausis pešioja. Net kai viena tupi, jau baisiai ją nusimesti noris, o jei dvi ar trys? Tai ir padedam vieni kitiems prieš tas „beždžiones“ smurtauti. Gera paskui kokioj parodoj savo seną klientą sutikti, kuris vietoj to, kad aprėktų ar dar blogiau, praeitų lyg nepastebėjęs -  tai prieina ir leteną paspaudžia!

        Pirmieji ežiukų studentai pavirto barzdotais dėdėm, apsivedė tapo tėvais ir prisigimdė atžaliukų. Nuo pačios pradžios ir iki šiol mūsų ežynas pasipildė net dešimčia mažutėlių ežiukų, kurie paaugę taps gydytojais, teisininkais, inžinieriais, politikais ar šiaip smulkiais nusikaltėliais. Atsirado netgi nauja tema po visuotinių ežyno susirinkimų- pampersai, nemigo naktys, dantukai, vežimukai...

        Keista dabar prisiminti dešimties metų įvykius- tuomet negalėjom net savaitgaliais sau leisti nei atostogauti, nei išvykti kur toliau ir netgi susirgti. Kilus kokiam techniniam klausimui privalėjom tuoj pat aiškintis- graužti literatūrą, skambinti viską išmanantiems ekspertams. Dabar patys turime geriausius inžinierius  projektuotojus ir kiečiausius darbų vadovus. Dabar mums skambina kilus techniniams klausimams. Tada dirbom skolintais įrankiais, pirkom pačius pigiausius ir remontavom juos, kol nebelikdavo ką remontuoti, dabar vyrai turi modernius geriausių gamintojų įnagius. Dabar netgi savaitei galim „ištepti slides“ ir Lietuvą su senovine technika apvažiuoti (kelione  APL). Ir niekas negriūva, nors „auklės“ ir ne kontoroje. Kolektyvas pilnai subrendęs ir puikiai tvarkosi. Tuomet žmonėms reikėjo įrodinėti, kad žaibolaidžiai ant namo ne gaisrininkams reikalingi, o patiems gyventojams, dabar gi žmonėms žaibolaidžių apskritai nebereikia- ežiukus jiems ant stogo uždėkit! Tada, prieš dešimtąją dalį amžiaus, jauni ir pasiutę buvom, o dabar senoki, papirdę, bet dar labiau pasiutę!

        Tęsinys tikrai bus.

        Pasirašo du nebejauni (paprastai paprasti ežiai tiek negyvena, o tai įrodymas, kad mes nepaprasti!) ežiukai Ričardas ir Ramūnas su visa gauja jaunesnių ežiukų.

Nebejauni ežiukai   Ežiukų komanda